Pakalbėkim apie taupymą
Lietuviai yra taupi tauta. Be abejo, tai teigiamas bruožas. Lietuviai taupo pinigus juodai dienai, taupo elektrą, vandenį, malkas. Kai kurie taupo net ir vienkartinius maišelius. Dar kiti stengiasi taupyti ir sveikatą. Sakykim, stengiasi mažiau dirbti ir judėti. Todėl poilsį suvokia kaip nejudėjimą ir buvimą vienoje vietoje. Be abejo, iš sovietmečio išėjusiai kartai poilsis visų pirma susijęs su sėdėjimu kavinėje, prie stalo su giminėmis ar tiesiog laikas prie televizoriaus, nes fizinis darbas vis dar asocijuojasi su vargu. Tačiau tai nė kiek netaupo mūsų jėgų ir sveikatos. Žmogus sukurtas taip, kad judėtų. Šiuo požiūriu mes turime suprasti, kad niekaip nesutaupysime nei sąnarių, nei kraujagyslių, nei širdies. Netgi atvirkščiai – turbūt nerastum gydytojo, kuris teigtų, kad judėti ir sportu užsiimti nesveika. Vienas iš būdų, kaip palaikyti gerą savo fizinę ir psichinę formą yra ne kas kita, kaip atsiplėšti iš savo įprastos aplinkos ir praleisti laiką aktyviai judant gamtoje. Žinoma, ne visi domisi šiaurietišku ėjimu ar meditavimu atsisėdus po medžiu. Bet visiems yra seniai patikrintas būdas ir paprastas būdas, kaip išlikti fiziškai sveikam – tiesiog turėti sodybą ar namą užmiestyje. Pastaruoju metu vis pasigirsta kalbų, kad „neapsimoka, darbo daug, išlaidų daug“. Kitaip sakant, praktiški lietuviai mato taupymo galimybę – nieko nedaryti. Žinoma, galima ir nieko nedaryti, tačiau ar ilgam? Kiek žmogus gali ištverti sėdėti prie televizoriaus ir išlikti sveikas? Na, galima pasakyti, kelionės į užsienį, poilsis kur nors Turkijoje. Tačiau reiktų paklausti, ar tai nėra išlaidos, jeigu jau kalbame apie tai, kas apsimoka ir kas ne? Išvažiuojame, išleidžiame per tam tikrą laiką (maždaug per dvi savaites) sumą pinigų, o toliau vėl 11 mėnesių pasmerkiame savo organizmą sėdėjimui prie televizoriaus. Aišku., sėdėdami vėl taupome kitų metų išvykai. Praėjus keletui metų jau galėsime suskaičiuoti, ką mes sutaupėme. Pasirodo, nieko…. Tokia yra elementari logika, kai pažiūrime bešališkai. Vilnietis Robertas, prieš keletą metų nusipirkęs sodybą Aukštaitijoje, sako, kad kartą atsisėdęs sudėliojo tokią loginę grandinę: Palanga, Egiptas, Turkija, Palanga – išleistos krūvos pinigų, o taip nieko ir neliko. Todėl ir nusprendęs įsigyti kad ir remonto reikalaujančią sodybą. Ir nesigaili. Sodyba kainavo kaip trejų metų atostogų išvykos, jei nori į kurortą – sėda į mašiną ir praleidžia porą dienų. Bet kitas didžiulis privalumas, Roberto teigimu, jam nebereikia laukti atostogų – beveik kas savaitę jis atvyksta į SAVO erdvę Aukštaitijoje. Žinoma, jis čia turi dirbti, prižiūrėti ir rūpintis, tačiau tai, ką daro, lieka jam. Viena iš taupymo sąlygų – norint taupyti, turi kažką įdėti, todėl reikia suvokti, kad kiekvienas, kuris kažką įdeda į savo turtą visų pirma ne išleidžia, o taupo, didina savo turto vertę. Palyginus su važinėjimu po kurortus, taupymas yra čia akivaizdus..
Ach taip, pamiršom sveikatą… Manau, nereikia įrodinėti, kad reikia fiziškai dirbti. Skundai dėl to, koks vargas turėti užmiestyje sodybą, susiję ne su darbu, o su kita lietuvių kultivuojama silpnybe – persidirbimu. Persidirbti išties nesveika. Tačiau jeigu mes į savo užmiesčio namą žiūrėsime kaip į draugą, o ne kaip į parodoms skirtą šunį, kuris turi būtinai blizgėti, kitaip negaus medalio, persidirbimas negrės.
Kuo sveikatos požiūriu naudingas darbas bet kokiame užmiesčio plote ar sodyboje:
* Reguliarus fizinis krūvis palaiko raumenų tonusą. Jei kas buvote susilaužę ranką ar koją, žinote, kad uždėjus gipsą užtenka savaitės nejudrumo, kad raumenys imtų nykti.
* Širdies ir kraujagyslių veikla. Fizinis krūvis būtinas, kad širdis ir kraujagyslės būtų geroje formoje.
* Sąnariai. Sąnariams judėjimas irgi būtinas.
* Psichika. Mūsų fizinė būklė tiesiogiai susijusi ir su fiziniu krūviu.
Tai tik bendri bruožai, kurie rodo, kad turintys sodybas ir užmiesčio namus ar sodus ne tik, kad nevargsta, bet būtent taupo. Taupo ir sveikatą, ir savo pinigus.